Po vandeniu nebūna vėjo

  Kaip greitai ir staigiai nutilau. Net pačiai keista. Vadinasi, bandžiau išmėginti savo valią ir ryžtą kažką pradėti ir tęsti. Atsidavimą, įsipareigojimą vientįsumo išlaikymui. Ar jau galiu sau ištarti galutinę diagnozę apie valios nebūvimą? Gal ir galėčiau bet nebenoriu. Rodos, grįžtu ir bandau iš naujo. Galbūt tiesiog viską reikia pamatyti šiek tiek kitoje šviesoje? Kitu kampu? Viena vertus, keliems mėnesiams užmečiau šį reikalą. Nerašiau. Neturėjau nei noro, nei energijos nei laiko klaviatūros maigymui. Kažkaip mieliau maigiau ką kita. Galbūt neturėjau minčių, ką rašyti? Rodos, irgi ne. Mintys čia atplaukdavo, čia atgal grįždavo į pasąmonę. O kartais tiesiog nevaldomai cirkuliavo visais įmonomais įėjimais-išėjimais ir įkyriai bandydavo prasiveržti lauk tiesiai ant mėlynų sienų. Visgi, susiturėdavau. Toks jausmas lyg būčiau giliai panirusi po vandeniu ir bandyčiau pati su savim susišnekėti gestų kalba. Jokių žodžių, girdi? Tik jokių žodžių. Ir staiga kažkokia požeminė srovė vėl išneša į viršų. Su purslais ir visa jėga. Ir aš prabylu. Ne taip greitai. Iš pradžių gargaliuoju, pati sau darau dirbtinį kvėpavimą, visu delnų pajėgumu spaudžiu krūtinę (o kartais ir daužau, apgailestauju), traukiu save už plaukų aukštyn. Galiausiai prasiveržiu. Ir nėra man jokių uolų, kurios gąsdintų ir grąsintų sunaikinti mane iki smulkiausių šukių. Ir už jokias ateities ar praeities nuodėmes manęs neužmėtys akmenimis. Gana muštis krūtinę ir gargaliuoti. Akmenimis greičiau užmėtysi pats save nei sulauksi kitų nemalonės ir mirties nuosprendžių. O galiausiai nesibaimink, ką ta mirtis bereiškia mūsų nemirtingame pasaulyje? Kažkas sako mirtis - metamorfozės tėvas. Tikiuosi, tos metamorfozės veda į gera, o ne atgal pas Kafką.

Apie tai, kas gera

Gražių dalykų mano gyvenime irgi nutinka, nors klausydama savęs retai išgirstu jų atgarsius. Vis dėlto, noriu prisiminti, kas yra gražu ir nuo ko pasidaro gera, o kartais net graudu iki ašarų…

tam neužtenka laiko. O pastaruoju metu iš viso jaučiu, kad iš tikro gyvenu tik kelias valandas iš dvidešimt keturių. Ir tai geriausiu atveju. Keista, ką aš veikiu visas likusias valandas? Laikas prabėga visai nepastebimai, atsargiai neužkabindamas mano voratinklių pralenda, prasineša ir nubėga. Bandau vytis, stabdyti. Bet ir vėl pasijaučiu, kaip atsikartojančiam sapne, kaip vaikystėje daug baimės kėlusiame lifte, kuris gali arba tapti raketa ir išskristi negrįžtamai (nusinešdamas ir mane) arba strigti tarp kelių aukštų, baisiausiu atveju lėtai girgždėdamas judėti, gąsdinti ir mirkčioti savo besiruošiančiomis perdegti akimis. O aš viduje. Su katastrofiškais laukimais ir lygiai taip pat kaip beperdegančios lempos mirksinčia fatališka viltimi. Viltis yra, vilties nebėra. Tikiuosi ištempti iki septinto aukšto. Tik iki septinto. Nei aukščiau, nei žemiau man nereikia. Bet liftas sustoja ties penktu ir su didėjančiu pagreičiu lyg sviestu pradeda slysti žemyn, kristi. Ir žinau, kad ne į bedugnę, o anksčiau, ar vėliau gerai tėkšimės į žemę. Kaip čia geriau pasiruošti mirčiai - užsimerkti ar žiūrėti jai tiesiai į akis. Pasakose drąsiųjų mirtis pasigailėdavo. Bet neaišku, kaip sapnuose. Bet netikiu, kad piktu žvilgsniu gali mirtį išgąsdinti…

…Daugtaškiais ruošiausi pradėti apie tai, kas gera. Bet kaip visada ne tiesiu taikymu į tai, o aplinkeliais, klystkeliais, požeminiais tuneliais. Gera vaikščioti požeminiais tuneliais ir jausti ne šlapimo kvapą, o pasiklydusių, nespėjančių su  savo veikliaisiais šeimininkais kvepalų aromatą. Ten niekam nepriklausanti erdvė, kartais kenčianti nuo benamių, valkatų ar kokių maniakų invazijos, pigių parduotuvėlių su panešiotais apatiniais ir rusiška kosmetika laikino parazitavimo, kartais priglaudžianti niekam nepavaldžius prekiautojus baltarusiškomis cigaretėmis, megztomis kojinėmis ir kitomis gėrybėmis, bet iš esmės ji  niekieno, ir kartu visų… kol nepakabinamos stebėjimo kameros. Kiekvieną rytą praeinu vieną tokį apleistą, stebimą, sterilų tunelį. Jokio triukšmo, pokalbių, keiksmažodžių, saulėgrąžų lukštų ir šlapimo. Ir kiekvieną kartą užlieja keistas jausmų mišinys: apsvaigimas, vienatvė, liūdesys, nostalgija, nerimas. Kartais sustoju ir ilgai ilgai giliai kvėpuoju, lyg vis tikėdamasi bent ką užuosti iš praeities, iš to, kas įprasta, būdinga sovietiniams tuneliams. Vaikystėje pažinojau tik vieną tunelį. Raudonų plytų, jungiantį vieną Šeškinės pusę su kita. Ten visada virdavo gyvenimas, skubėdavo nerimastingi žmonės, suaugę tempdavo verkiančius vaikus pas daktarus. Tai buvo vienintelis kelias, vesdavęs į polikliniką. Mane irgi tempė. Išrautą dantį iškeisdavo į kokį saldainį, sausainį ar ledą. Tikriausiai dėl to tunelis siejasi man su nerimu, ašaromis ir skubančia priešais mama, tiksliau jos raudona odine striuke. Vaikystė man siejasi su tėvų skubėjimu. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojom. Tuneliai išmirė, baltarusiškų cigarečių nebeliko, aš skubu, o tėvai erzinančiai lėtėja. Visgi, ir nuo to kartais būna gera.

Laiškas Rasai

Mano brangioji Rasa,

 nežinau, ar tai pažeidžia intymumo ribas, bet žinau, kad mėgsti, kai kažkas tave stebi pro langą iš kito namo. O man stebėtojų irgi reikia. Ar bent jau tokios iliuzijos. Taigi, atsakysiu tau čia.

Taip.  Pradėjau vakar vaikščioti, jaučiausi lyg iš naujo išmokusi vaikščioti. Nuėjau vieną stotelę, po to antrą, ir nebegalėjau sustoti ir taip nuo Pašilaičių iki Katedros. Supratau, kodėl bėgo Forestas Gampas. Jausmas ir fantazija žingsiavo iš vien su manimi - rodos, eičiau be galo be krašto. Taip kaip ir tu nori mesti viską ir pradėti dainuoti, taip ir aš norėjau viską mesti ir tiesiog eiti. O einant viskas įmanoma. Galima klausyti įrašytų knygų - Dostojevskį (niekaip negaliu užmegzti su juo ryšio, gal ėjimas padės), galima žingsniuoti pagal Szymborskos eilių ri(t)mą, galima mokytis mintinai valstybes ir jų sostines, galima mokytis ispanų arba portugalų, galima net radauską deklamuoti. Arba šiaip eiti ir žiūrėti, kaip iš dešinės keičiasi gamta, o iš kairės vis zuja zuja mašinos. O aš kažkur per patį vidurį.

taigi, mielai eisiu su tavimi pasivaikščioti:)

“Avies medžioklė”

Tarsiu porą padrikų sakinių apie “Avies medžioklę”, kad jau ši knyga buvo paminėta. Mano akimis žiūrint ir plėtojant alternatyvią knygos pabaigą, avis taip ir neliko pagauta. Apskritai, ar įmanoma ją pagauti? Jeigu atsakysite teigiamai, tai tikriausiai skirtingai suprantame ir patį avies fenomeną.

Žiurkė klydo. Abejoju, ar avį galima taip suvaryti į maišą ir užveržti kilpą. Visiškai nelogiškas posūkis, pradžioje avis - nemateriali ir nemirtinga substancija, pabaigoje žūna kartu su žiurke. Mano supratimu, avis kaip savasties archetipas, apimantis tokius kraštutinumus kaip gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis, laimė ir nelaimė ir t.t. O toliau tik nuo žmogaus priklauso kaip jis su tokiu archetipu tvarkysis. Lengviausias kelias - infliacija, susitapatinimas su archetipu, šiuo atveju su avim, nuveda tik į mirtį - nesvarbu fizinę ar psichologinę. Gali jaustis Dievu ir Nieku vienu metu. Tačiau tikrai ne Savimi.

Pagalvojau, kas galėtų būti mano avis, ką aš medžioju? Atsakymo dar neradau.

Knygoje labiausiai mane palietė ši ištrauka. Ji gali pasirodyti visiškai niekuo neypatinga, bet aš tiesiog gėriau ją skaitydama. Lygiai taip pat tai galėtų būti ir mano žodžiai. Ištrauka iš pirmojo Žiurkės laiško:

“Senokai mudu nesimatėm! Kiek metų bus praėję? Kuriais metais tai buvo?… Prarandu laiko nuovoką. Tarytum koks keistas juodas paukštis blaškosi, muša sparnais virš mano galvos - ir aš niekaip negaliu susikaupti ir suskaičiuoti daugiau negu iki trijų…Niekada dorai nemokėjai rašyti laiškų. Tai minčių seka aukštyn kojom, tai prielaidos nesiderina su išvadom, tai dar kas. Išeina taip, kad bandydamas išdėstyti mintis popieriuje, tik dar labiau susipainoju. Jau nekalbu apie tai, kad man trūksta humoro jausmo, ir ne kartą esu metęs šalin laišką, nes pabosta mano paties nuobodybė…Dabar labai šalta, man stingsta rankos. Tarsi būtų ne mano. Net smegenys galvoje - ir jos tarsi ne mano. Krinta sniegas. Sniegas, panašus į kažkieno kito smegenis. Drimba ir drimba ir, kaip kažkieno kito smegenys, tampa vis gilesnis, vis klampesnis…”

Coelho, prostitucija ir masiniai pirkiniai

Galbūt kartais tai bus knygų apžvalgos, o gal įspūdžiai, arba tiesiog labiausiai įkritusios į mane citatos. Šį kartą laimė nusišypsojo “Avies medžioklei”.

Ši knyga jau seniai manęs nekantriai laukė. Net keturis metus. Dauguma pažįstamų manimi baisėjosi už tokį delsimą, stebėjosi mano atsilikimu ir ne šiuolaikiškumu. Iš tikrųjų tiesa slypi kitur. O būtent. Labiausiai giriamos knygos mane dažniausiai atstumia dar net nepradėtos skaityti. O jeigu dar tiksliau, aš jas atstumiu. Viena vertus, tai yra labai lengvabūdiška rinktis knygas pagal susižavėjusių balsų skaičių. Mėgstu pasikankinti, kol pagaliau nusprendžiu, ką gi šį kartą skaitysiu. Kita vertus, daugiau ar mažiau atsižvelgiant į mano raidos istoriją, pasižymiu alergija masiniam interesui, ragininimams, masinėms obsesijoms ir paskutinėms madoms. Galbūt klaidingai interpretuoju, galbūt netgi paranojiškai, nuvertinančiai ir skeptiškai. Bet ar tikrai gera knyga gali patikti visiems? Galime paimti netgi keletą pavyzdžių, nuvylusių mane paskutinėmis dienomis, mėnesiais, metais.

Knygynų “top dešimtukai” geriausiai patarėjai, ką mėgsta eilinis skaitytojas. Pavyzdžiui, kad ir šiandienos “Vagos” rugpjūčio mėnesio penketuke neįveikiamasis Paulo Coelho uzurpuoja net dvi pozicijas. Coelho knygų fabrikėlis nepraranda tokių pozicijų jau porą metų. Ir visai nesvarbu knygos pavadinimas. Ar tai “11 minučių”, “Penktasis kalnas”, “Alchemikas”, “Piligrimas” ir t.t. Tiesa pasakius, ir pati perskaičiau jas visas išskyrus “Piligrimą” ir vis tikėjausi, kad Coelho atgims, reabilituosis arba jau geriau mirs. Visgi, priešmirtiniai traukuliai trunka pakankamai ilgai. O skaitytojai, ką skaitytojai, negailestingai laikosi įsitvėrę vardo. Giriu. Išbandyta viskas. P.Coelho nukeliavo ilgą kelią nuo dar ganėtinai dvasingo “Alchemiko”, savęs paieškų “Penktajame kalne”, užsukdamas pas savižudes, neužmiršdamas pačių opiausių žmonijos egzistencinių problemų, blogio ir gėrio kovų, ir baigdamas pigiais romaniūkščiais su erotinėmis scenomis ir banaliomis atomazgomis. Greitas maistas akims, širdžiai, bet tikrai ne protui ar sielai.

Negrožinės literatūros lyderis vis dar Irvinas Yalomas. Jeigu teikčiau premijas, jis būtų pirmasis pagerbtasis. Pradėjau skaityti dar rusiškai, kai nebuvo lietuviškų vertimų. Dėl to vadovavimusi topais manęs šiuo atveju kaltinti negalima. Net keista, kad kartais išimties tvarka vidutinis skaitytojas turi skonį. Perskaičiusi gerą knygą ir ieškodama to paties autoriaus kitų kūrinių, dažniausiai nerimauju. Bijau nusivilti. Dažnai visos tolesnės knygos būna ritimasis žemyn. Bet mano požiūriu, Yalomas tik kyla arba bent jau sklando tame pačiame lygyje, nes nėra kur daugiau kilti.

Panašu, kad jau nuklydau nuo pradžioje planuotos pagrindinės temos ir “Avių medžioklės”. Gavosi greičiau įvadas į mano knygų pasaulį, preferencijas ar skeptisizmą. Taip, nuvertinti aš mėgstu, kritikuoti irgi. Bet svarbiausia neprarasti sąmoningo to supratimo ir refleksijos.

Auksiniai bateliai ir kitos linksmybės

Vakar plūduriavau Gedimino prospekte. Ir visai nevalingai. Neturėjau tikslo apsilankyti Sostinės dienų linksmybėse. Nemėgstu masinių renginių, milžiniškų žmonių susibūrimų, gatvės kičo
ar trečią dieną prisikėlusių Kaziuko liaudies menų. Tokiose šventėse užguitas lietuvis
atkunta,  atiduodą metinę duoklę savo lietuvybei ir pagarbą protėvių rankdarbiams, nusipirkdamas kokį medinį samtį ar pintinę, tučtuojau pirkinius aplaistydamas alumi ir šašlykais.

Visgi, ir man, nori nenori, teko pabuvoti šiame šurmulyje. Keistai ir netikėtai šį kartą
atrodė Gedimino prospektas - visiškai netekęs savo didybės, orumo ir dėl to
pasimetęs. Šalia ”Vaikų pasaulio” plyšojo nekokybiškas V.Riaubiškytės garso įrašas, o scenoje
Riaubiškytės ir Kučinsko antrininkai - kelių metrų lėlės, iš kurių viena su pabrėžtinai
didelėmis krūtimis (neva suprask, kad čia Riaubiškytė) trypčiojo į taktą.
Sakyčiau tikrai neblogas ekonomiškas, praktiškas ir lietuviškas sprendimas.

Ir visiems linksma, ir pigu. Visgi, šypsena mano veide iš kažkur atsirado.

Pati nesupratau kodėl.
Klausiu savęs: ”Ir kas čia tau tokio juokingo?”. Šypsena susigūžė ir prasikaltusiai
inkšdama dingo.

Taigi, abejoju, ar Gediminui patiktų šitie spektakliai. Ir ne tik garsai sutrikdė Gedimino
prospektą, spėju, kad ir kvapai. Šašlykų kvapas visur. Greičiau gal laužo kvapas,
tik laužo tikrai čia niekur nebuvo. Šaip neturiu nieko prieš laužus, ugnį, netgi, sakyčiau
svaigina, bet tikrai ne šitoj aplinkoj . Kiekvienam kvapui sava vieta.
O žmonių tikrai buvo pačių įvairiausių. Man asmeniškai labai patiko vaikinas su treningais ir auksiniais bateliais/kurpaitėmis/sportbačiais. Va šituo momentu tai šypsenos nesuturėjau. Plačiai plačiai šypsojausi visai to nekvestionuodama. Šių dienų princas ar koks grafas Fabijoniškių rajono. Mindžikavo jis kažkur netoli Gedimino 9, o kurpatės tarsi gyvos kalbėjo man visai kita kalba. Neliko nei vaikino, tiesiog akyse tirpo ir jo treningai, mačiau tik tas auksines kurpaites, apie kurias skaičiau pasakose, kurias kartais sapnuodavau. Na, bet, matyt, ne man skirtos.

Minia šėlo, minia bangavo, judėjo skirtingomis kryptimis ir dužo, atsitrenkusi į kioskelių krantus. Mane užnešė ant puodų, puodynių, vazelių žiedėjo. Žmonės buriavosi aplink, fotografavo, rodė pirštais ir žavėjosi. O aš sustingau. Tas lėtas, ritmingas, rūpestingas ir atsargus sukimas hipnotizuoja. Ne ypatingai dažnai mane užklumpa toks jausmas, bet tada tai jau laikausi įsikibusi. Pradžiai ima svaigulys, veido raumenys atsipalaiduoja, kažkokia nematoma ranka pradeda glostyti galvą. Rodos, išbūčiau taip amžinybę. Tiesa, dar dingsta laiko jausmas. Tai nežinau, kiek laiko stebėjau jo rankas-puodą-koją. Tik koja kartais išmušdavo iš ritmo, pradėdama staigiau sukti ratą. Bet atleidau ir tai puodžiui.

Kiekvienas galėjo rasti sau ką nors pagal skonį - kas mėsos su alum, kas duonos, kas puodą, kas kanklių (Prie nacionalinio teatro trys kanklės ir būgnai bandė atgaivinti tris mūzas. Taip ir nesupratau ledinių moterų reakcijos). Bet aš greitau nėriau į užutekį - knygyną. Ten ramu, ten, kas benutiktų, reikia laikytis nerašytų vidaus tylos taisyklių. Va štai jums ir mano pirmoji obsesija. Betikslis slampinėjimas tarp knygų lentynų, vogčiomis traukiant naujų knygų kvapą ir paslapčiomis kartas nuo karto paliečiant kurią nors iš naujagimių. Ne visas liečiu. Tik ypatingas. Praeitą kartą man žiauriai patiko liesti Bokačo “Dekameroną”, ji buvo labai išskirtinė. Paauksuota. Šį kartą buvau labiau poliamoriška - porą kartų paliečiau Džeimso “Ulisą”, Murakamio “Kafką”, kartelį linktelėjau Rėjui Bredberiui, mirktelėjau jau matytai “Banginių vadeliotojai”. Jos tikrai neskaitysiu, labai bijau pamatyti ją iš blogosios pusės. Su pagarba, net neliesdama, nužvelgiau Dostojevskio palikimą. Šiam kartui tiek.

Kas toliau vyko? Neverta net pasakoti. Ir taip aišku, kas nutinka vakarėjant. Gal deganti metaxa, ar koks kitas gėrimas rugsėjo pirmosios belaukiant. Dar slyvos įdarytos šonine ir negailestingai pasmeigtos lazdelėmis. O gal juoda katė ir girti kaimynai. Visgi, dinamika yra (ne)nuspėjama - greitai ir pati(pats) gali tapti kažkam girtu kaimynu. Važiuodama namo (apie 12 val. ar 1 val.) su gailesčiu ir užuojauta galvojau apie visus draugus ir nedraugus besilinksminančius klubuose, baruose, kavinėse. Mačiau juos klupinčius ant kelių prieš barmenes ir besimeldžiančius paskutiniems legaliems lašams iš kranelio. Spėju, kad barmenės buvo negailestingos. Kaip ir Rugsėjo pirmoji.

Pradžių pradžia. Dvejonių dvejonės

    Kažkaip žiauriai sunku pradėti. Kaupiausi tam jau porą dienų. Galvoje sukosi patys įvairiausi variantai - aprašyti priežastis dėl kurių pradedu rašyti blogą, numatyti apie ką jame rašysiu arba tiesiog kreiptis ir pasisveikinti su ateities potencialiu skaitytoju. Būti viena koja ateityje, kita praeityje.

Galiausiai pasisveikinti pačiai su savimi.

Labas.

Pasisveikinau.

Kas toliau, jau ir nebežinau. Nuoseklumo, nuoseklumo ir dar kartą nuoseklumo, kartoju pati sau. Gal dėl to ir pradedu rašyti, kad suprasčiau pati save, išrikiuočiau savo mintis, kurios dažniausiai chaotiškai veja kitą. O nuoseklumo, pastovumo ir valios vertė  yra neginčijama. Prie šios trijulės dar pridūrus atsakomybę gautųsi visai neblogos harmoningos asmenybės darinys. Blogą kaip ir šunį, katę ar gėlę reikia prižiūrėti, išlaikyti, rūpintis. Man taip niekada ir nenupirko šuns, o katė buvo per daug savarankiška, tad tenka susikurti virtualią būtybę, kurią teks nuosekliai maitinti savo mintimis, sapnais ir svajonėmis. Blogo gyvavimo laikas atspindės mano anksčiau suminėtų savybių tvirtumą, arba apskritai jų egzistavimą manyje. Kol kas sakyčiau valia manyje neveša.

Mažo to.

Gal rašymas juodu ant balto padės suprasti pačią save? Psichoterapeutas aišku nebloga idėja, bet ne kas vakarą. Pabandysiu susikalti savo pačios apžvalgos aikštelę, iš kurios galėčiau mesti akį ir įvertinti, kiek nuplaukiau, kaip plaukiau, kur skendau, kada skendau ir kodėl skendau. Kada buvo gera ir dėl ko buvo gera? Savirefleksijos, savianalizė arba šiaip rašymas laisvuoju stiliumi.

Pradžiai gana. Nebuvo taip sunku kaip tikėjausi.