Kažkaip žiauriai sunku pradėti. Kaupiausi tam jau porą dienų. Galvoje sukosi patys įvairiausi variantai – aprašyti priežastis dėl kurių pradedu rašyti blogą, numatyti apie ką jame rašysiu arba tiesiog kreiptis ir pasisveikinti su ateities potencialiu skaitytoju. Būti viena koja ateityje, kita praeityje.
Galiausiai pasisveikinti pačiai su savimi.
Labas.
Pasisveikinau.
Kas toliau, jau ir nebežinau. Nuoseklumo, nuoseklumo ir dar kartą nuoseklumo, kartoju pati sau. Gal dėl to ir pradedu rašyti, kad suprasčiau pati save, išrikiuočiau savo mintis, kurios dažniausiai chaotiškai veja kitą. O nuoseklumo, pastovumo ir valios vertė yra neginčijama. Prie šios trijulės dar pridūrus atsakomybę gautųsi visai neblogos harmoningos asmenybės darinys. Blogą kaip ir šunį, katę ar gėlę reikia prižiūrėti, išlaikyti, rūpintis. Man taip niekada ir nenupirko šuns, o katė buvo per daug savarankiška, tad tenka susikurti virtualią būtybę, kurią teks nuosekliai maitinti savo mintimis, sapnais ir svajonėmis. Blogo gyvavimo laikas atspindės mano anksčiau suminėtų savybių tvirtumą, arba apskritai jų egzistavimą manyje. Kol kas sakyčiau valia manyje neveša.
Mažo to.
Gal rašymas juodu ant balto padės suprasti pačią save? Psichoterapeutas aišku nebloga idėja, bet ne kas vakarą. Pabandysiu susikalti savo pačios apžvalgos aikštelę, iš kurios galėčiau mesti akį ir įvertinti, kiek nuplaukiau, kaip plaukiau, kur skendau, kada skendau ir kodėl skendau. Kada buvo gera ir dėl ko buvo gera? Savirefleksijos, savianalizė arba šiaip rašymas laisvuoju stiliumi.
Pradžiai gana. Nebuvo taip sunku kaip tikėjausi.
Hi, this is a comment.
To delete a comment, just log in, and view the posts’ comments, there you will have the option to edit or delete them.