Vakar plūduriavau Gedimino prospekte. Ir visai nevalingai. Neturėjau tikslo apsilankyti Sostinės dienų linksmybėse. Nemėgstu masinių renginių, milžiniškų žmonių susibūrimų, gatvės kičo
ar trečią dieną prisikėlusių Kaziuko liaudies menų. Tokiose šventėse užguitas lietuvis
atkunta, atiduodą metinę duoklę savo lietuvybei ir pagarbą protėvių rankdarbiams, nusipirkdamas kokį medinį samtį ar pintinę, tučtuojau pirkinius aplaistydamas alumi ir šašlykais.
Visgi, ir man, nori nenori, teko pabuvoti šiame šurmulyje. Keistai ir netikėtai šį kartą
atrodė Gedimino prospektas - visiškai netekęs savo didybės, orumo ir dėl to
pasimetęs. Šalia ”Vaikų pasaulio” plyšojo nekokybiškas V.Riaubiškytės garso įrašas, o scenoje
Riaubiškytės ir Kučinsko antrininkai - kelių metrų lėlės, iš kurių viena su pabrėžtinai
didelėmis krūtimis (neva suprask, kad čia Riaubiškytė) trypčiojo į taktą.
Sakyčiau tikrai neblogas ekonomiškas, praktiškas ir lietuviškas sprendimas.
Ir visiems linksma, ir pigu. Visgi, šypsena mano veide iš kažkur atsirado.
Pati nesupratau kodėl.
Klausiu savęs: ”Ir kas čia tau tokio juokingo?”. Šypsena susigūžė ir prasikaltusiai
inkšdama dingo.
Taigi, abejoju, ar Gediminui patiktų šitie spektakliai. Ir ne tik garsai sutrikdė Gedimino
prospektą, spėju, kad ir kvapai. Šašlykų kvapas visur. Greičiau gal laužo kvapas,
tik laužo tikrai čia niekur nebuvo. Šaip neturiu nieko prieš laužus, ugnį, netgi, sakyčiau
svaigina, bet tikrai ne šitoj aplinkoj . Kiekvienam kvapui sava vieta.
O žmonių tikrai buvo pačių įvairiausių. Man asmeniškai labai patiko vaikinas su treningais ir auksiniais bateliais/kurpaitėmis/sportbačiais. Va šituo momentu tai šypsenos nesuturėjau. Plačiai plačiai šypsojausi visai to nekvestionuodama. Šių dienų princas ar koks grafas Fabijoniškių rajono. Mindžikavo jis kažkur netoli Gedimino 9, o kurpatės tarsi gyvos kalbėjo man visai kita kalba. Neliko nei vaikino, tiesiog akyse tirpo ir jo treningai, mačiau tik tas auksines kurpaites, apie kurias skaičiau pasakose, kurias kartais sapnuodavau. Na, bet, matyt, ne man skirtos.
Minia šėlo, minia bangavo, judėjo skirtingomis kryptimis ir dužo, atsitrenkusi į kioskelių krantus. Mane užnešė ant puodų, puodynių, vazelių žiedėjo. Žmonės buriavosi aplink, fotografavo, rodė pirštais ir žavėjosi. O aš sustingau. Tas lėtas, ritmingas, rūpestingas ir atsargus sukimas hipnotizuoja. Ne ypatingai dažnai mane užklumpa toks jausmas, bet tada tai jau laikausi įsikibusi. Pradžiai ima svaigulys, veido raumenys atsipalaiduoja, kažkokia nematoma ranka pradeda glostyti galvą. Rodos, išbūčiau taip amžinybę. Tiesa, dar dingsta laiko jausmas. Tai nežinau, kiek laiko stebėjau jo rankas-puodą-koją. Tik koja kartais išmušdavo iš ritmo, pradėdama staigiau sukti ratą. Bet atleidau ir tai puodžiui.
Kiekvienas galėjo rasti sau ką nors pagal skonį - kas mėsos su alum, kas duonos, kas puodą, kas kanklių (Prie nacionalinio teatro trys kanklės ir būgnai bandė atgaivinti tris mūzas. Taip ir nesupratau ledinių moterų reakcijos). Bet aš greitau nėriau į užutekį - knygyną. Ten ramu, ten, kas benutiktų, reikia laikytis nerašytų vidaus tylos taisyklių. Va štai jums ir mano pirmoji obsesija. Betikslis slampinėjimas tarp knygų lentynų, vogčiomis traukiant naujų knygų kvapą ir paslapčiomis kartas nuo karto paliečiant kurią nors iš naujagimių. Ne visas liečiu. Tik ypatingas. Praeitą kartą man žiauriai patiko liesti Bokačo “Dekameroną”, ji buvo labai išskirtinė. Paauksuota. Šį kartą buvau labiau poliamoriška - porą kartų paliečiau Džeimso “Ulisą”, Murakamio “Kafką”, kartelį linktelėjau Rėjui Bredberiui, mirktelėjau jau matytai “Banginių vadeliotojai”. Jos tikrai neskaitysiu, labai bijau pamatyti ją iš blogosios pusės. Su pagarba, net neliesdama, nužvelgiau Dostojevskio palikimą. Šiam kartui tiek.
Kas toliau vyko? Neverta net pasakoti. Ir taip aišku, kas nutinka vakarėjant. Gal deganti metaxa, ar koks kitas gėrimas rugsėjo pirmosios belaukiant. Dar slyvos įdarytos šonine ir negailestingai pasmeigtos lazdelėmis. O gal juoda katė ir girti kaimynai. Visgi, dinamika yra (ne)nuspėjama - greitai ir pati(pats) gali tapti kažkam girtu kaimynu. Važiuodama namo (apie 12 val. ar 1 val.) su gailesčiu ir užuojauta galvojau apie visus draugus ir nedraugus besilinksminančius klubuose, baruose, kavinėse. Mačiau juos klupinčius ant kelių prieš barmenes ir besimeldžiančius paskutiniems legaliems lašams iš kranelio. Spėju, kad barmenės buvo negailestingos. Kaip ir Rugsėjo pirmoji.
