Galbūt kartais tai bus knygų apžvalgos, o gal įspūdžiai, arba tiesiog labiausiai įkritusios į mane citatos. Šį kartą laimė nusišypsojo “Avies medžioklei”.
Ši knyga jau seniai manęs nekantriai laukė. Net keturis metus. Dauguma pažįstamų manimi baisėjosi už tokį delsimą, stebėjosi mano atsilikimu ir ne šiuolaikiškumu. Iš tikrųjų tiesa slypi kitur. O būtent. Labiausiai giriamos knygos mane dažniausiai atstumia dar net nepradėtos skaityti. O jeigu dar tiksliau, aš jas atstumiu. Viena vertus, tai yra labai lengvabūdiška rinktis knygas pagal susižavėjusių balsų skaičių. Mėgstu pasikankinti, kol pagaliau nusprendžiu, ką gi šį kartą skaitysiu. Kita vertus, daugiau ar mažiau atsižvelgiant į mano raidos istoriją, pasižymiu alergija masiniam interesui, ragininimams, masinėms obsesijoms ir paskutinėms madoms. Galbūt klaidingai interpretuoju, galbūt netgi paranojiškai, nuvertinančiai ir skeptiškai. Bet ar tikrai gera knyga gali patikti visiems? Galime paimti netgi keletą pavyzdžių, nuvylusių mane paskutinėmis dienomis, mėnesiais, metais.
Knygynų “top dešimtukai” geriausiai patarėjai, ką mėgsta eilinis skaitytojas. Pavyzdžiui, kad ir šiandienos “Vagos” rugpjūčio mėnesio penketuke neįveikiamasis Paulo Coelho uzurpuoja net dvi pozicijas. Coelho knygų fabrikėlis nepraranda tokių pozicijų jau porą metų. Ir visai nesvarbu knygos pavadinimas. Ar tai “11 minučių”, “Penktasis kalnas”, “Alchemikas”, “Piligrimas” ir t.t. Tiesa pasakius, ir pati perskaičiau jas visas išskyrus “Piligrimą” ir vis tikėjausi, kad Coelho atgims, reabilituosis arba jau geriau mirs. Visgi, priešmirtiniai traukuliai trunka pakankamai ilgai. O skaitytojai, ką skaitytojai, negailestingai laikosi įsitvėrę vardo. Giriu. Išbandyta viskas. P.Coelho nukeliavo ilgą kelią nuo dar ganėtinai dvasingo “Alchemiko”, savęs paieškų “Penktajame kalne”, užsukdamas pas savižudes, neužmiršdamas pačių opiausių žmonijos egzistencinių problemų, blogio ir gėrio kovų, ir baigdamas pigiais romaniūkščiais su erotinėmis scenomis ir banaliomis atomazgomis. Greitas maistas akims, širdžiai, bet tikrai ne protui ar sielai.
Negrožinės literatūros lyderis vis dar Irvinas Yalomas. Jeigu teikčiau premijas, jis būtų pirmasis pagerbtasis. Pradėjau skaityti dar rusiškai, kai nebuvo lietuviškų vertimų. Dėl to vadovavimusi topais manęs šiuo atveju kaltinti negalima. Net keista, kad kartais išimties tvarka vidutinis skaitytojas turi skonį. Perskaičiusi gerą knygą ir ieškodama to paties autoriaus kitų kūrinių, dažniausiai nerimauju. Bijau nusivilti. Dažnai visos tolesnės knygos būna ritimasis žemyn. Bet mano požiūriu, Yalomas tik kyla arba bent jau sklando tame pačiame lygyje, nes nėra kur daugiau kilti.
Panašu, kad jau nuklydau nuo pradžioje planuotos pagrindinės temos ir “Avių medžioklės”. Gavosi greičiau įvadas į mano knygų pasaulį, preferencijas ar skeptisizmą. Taip, nuvertinti aš mėgstu, kritikuoti irgi. Bet svarbiausia neprarasti sąmoningo to supratimo ir refleksijos.
