Tarsiu porą padrikų sakinių apie “Avies medžioklę”, kad jau ši knyga buvo paminėta. Mano akimis žiūrint ir plėtojant alternatyvią knygos pabaigą, avis taip ir neliko pagauta. Apskritai, ar įmanoma ją pagauti? Jeigu atsakysite teigiamai, tai tikriausiai skirtingai suprantame ir patį avies fenomeną.
Žiurkė klydo. Abejoju, ar avį galima taip suvaryti į maišą ir užveržti kilpą. Visiškai nelogiškas posūkis, pradžioje avis – nemateriali ir nemirtinga substancija, pabaigoje žūna kartu su žiurke. Mano supratimu, avis kaip savasties archetipas, apimantis tokius kraštutinumus kaip gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis, laimė ir nelaimė ir t.t. O toliau tik nuo žmogaus priklauso kaip jis su tokiu archetipu tvarkysis. Lengviausias kelias – infliacija, susitapatinimas su archetipu, šiuo atveju su avim, nuveda tik į mirtį – nesvarbu fizinę ar psichologinę. Gali jaustis Dievu ir Nieku vienu metu. Tačiau tikrai ne Savimi.
Pagalvojau, kas galėtų būti mano avis, ką aš medžioju? Atsakymo dar neradau.
Knygoje labiausiai mane palietė ši ištrauka. Ji gali pasirodyti visiškai niekuo neypatinga, bet aš tiesiog gėriau ją skaitydama. Lygiai taip pat tai galėtų būti ir mano žodžiai. Ištrauka iš pirmojo Žiurkės laiško:
“Senokai mudu nesimatėm! Kiek metų bus praėję? Kuriais metais tai buvo?… Prarandu laiko nuovoką. Tarytum koks keistas juodas paukštis blaškosi, muša sparnais virš mano galvos – ir aš niekaip negaliu susikaupti ir suskaičiuoti daugiau negu iki trijų…Niekada dorai nemokėjai rašyti laiškų. Tai minčių seka aukštyn kojom, tai prielaidos nesiderina su išvadom, tai dar kas. Išeina taip, kad bandydamas išdėstyti mintis popieriuje, tik dar labiau susipainoju. Jau nekalbu apie tai, kad man trūksta humoro jausmo, ir ne kartą esu metęs šalin laišką, nes pabosta mano paties nuobodybė…Dabar labai šalta, man stingsta rankos. Tarsi būtų ne mano. Net smegenys galvoje – ir jos tarsi ne mano. Krinta sniegas. Sniegas, panašus į kažkieno kito smegenis. Drimba ir drimba ir, kaip kažkieno kito smegenys, tampa vis gilesnis, vis klampesnis…”
