Mano brangioji Rasa,
nežinau, ar tai pažeidžia intymumo ribas, bet žinau, kad mėgsti, kai kažkas tave stebi pro langą iš kito namo. O man stebėtojų irgi reikia. Ar bent jau tokios iliuzijos. Taigi, atsakysiu tau čia.
Taip. Pradėjau vakar vaikščioti, jaučiausi lyg iš naujo išmokusi vaikščioti. Nuėjau vieną stotelę, po to antrą, ir nebegalėjau sustoti ir taip nuo Pašilaičių iki Katedros. Supratau, kodėl bėgo Forestas Gampas. Jausmas ir fantazija žingsiavo iš vien su manimi – rodos, eičiau be galo be krašto. Taip kaip ir tu nori mesti viską ir pradėti dainuoti, taip ir aš norėjau viską mesti ir tiesiog eiti. O einant viskas įmanoma. Galima klausyti įrašytų knygų – Dostojevskį (niekaip negaliu užmegzti su juo ryšio, gal ėjimas padės), galima žingsniuoti pagal Szymborskos eilių ri(t)mą, galima mokytis mintinai valstybes ir jų sostines, galima mokytis ispanų arba portugalų, galima net radauską deklamuoti. Arba šiaip eiti ir žiūrėti, kaip iš dešinės keičiasi gamta, o iš kairės vis zuja zuja mašinos. O aš kažkur per patį vidurį.
taigi, mielai eisiu su tavimi pasivaikščioti:)
Dieva, Jule, tas intymumas ant viesumo ribos man taip grazu… Nezinau, ar yra labiau jaudinantis dalykas gyvenime.
Keista, bet as vakar irgi kaip tik pradejau vaikscioti. Na, ne tokiais atstumais, kaip tu ar Forestas Gampas, bet paprastai taip toli neinu, ypac velyvu metu. Vaiksciojau jau velu vakara, galima sakyt, nakti. Apie vienuolikta baigiau savo darbus ofise ir ketinau eiti namo, bet prisiminiau, kad katei maisto nebeturiu. Aplink parduotuves jau nedirbo, reikejo paejet iki Mindaugo. Is pradziu dar bandziau issisukti sakydama sau, kad kates gali kokia para ir be maisto pabut, blogiausiu atveju ka nors is savo atsargu galeciau jai duoti, bet po to atmeciau tokius issisukinejimus kaip eilini savo egocentrizmo ar net infantilumo pasireiskima – zinau juk, kad Smunka tik kaciu maista valgo…
Buvo malonu eit per miesta apytustem gatvem del skardines maisto katei, nebijot girtu praeiviu, zvalgytis i priartejusi menuli, kartais uzsitraukianti permatoma debesies romanete, jausti, kad esu savo vietoj.
Ir tas vaiksciojimas sutapo man su kazkokiu staigiu proto prablaivejimu. Net tekstas apie longitudini tyrima, kuri skaiciau grizusi, pasirode toks aiskus ir paprastas su visa savo spec.terminais ir statistinem operacijom uzgriozdinta kalba, kad eme atrodyti, jog keliu sau per daug paprastus uzdavinius.
Taigi, vaiksciojimas yra meditacija. Noreciau nueiti su tavim i dideli dideli parka.