Gražių dalykų mano gyvenime irgi nutinka, nors klausydama savęs retai išgirstu jų atgarsius. Vis dėlto, noriu prisiminti, kas yra gražu ir nuo ko pasidaro gera, o kartais net graudu iki ašarų…
tam neužtenka laiko. O pastaruoju metu iš viso jaučiu, kad iš tikro gyvenu tik kelias valandas iš dvidešimt keturių. Ir tai geriausiu atveju. Keista, ką aš veikiu visas likusias valandas? Laikas prabėga visai nepastebimai, atsargiai neužkabindamas mano voratinklių pralenda, prasineša ir nubėga. Bandau vytis, stabdyti. Bet ir vėl pasijaučiu, kaip atsikartojančiam sapne, kaip vaikystėje daug baimės kėlusiame lifte, kuris gali arba tapti raketa ir išskristi negrįžtamai (nusinešdamas ir mane) arba strigti tarp kelių aukštų, baisiausiu atveju lėtai girgždėdamas judėti, gąsdinti ir mirkčioti savo besiruošiančiomis perdegti akimis. O aš viduje. Su katastrofiškais laukimais ir lygiai taip pat kaip beperdegančios lempos mirksinčia fatališka viltimi. Viltis yra, vilties nebėra. Tikiuosi ištempti iki septinto aukšto. Tik iki septinto. Nei aukščiau, nei žemiau man nereikia. Bet liftas sustoja ties penktu ir su didėjančiu pagreičiu lyg sviestu pradeda slysti žemyn, kristi. Ir žinau, kad ne į bedugnę, o anksčiau, ar vėliau gerai tėkšimės į žemę. Kaip čia geriau pasiruošti mirčiai – užsimerkti ar žiūrėti jai tiesiai į akis. Pasakose drąsiųjų mirtis pasigailėdavo. Bet neaišku, kaip sapnuose. Bet netikiu, kad piktu žvilgsniu gali mirtį išgąsdinti…
…Daugtaškiais ruošiausi pradėti apie tai, kas gera. Bet kaip visada ne tiesiu taikymu į tai, o aplinkeliais, klystkeliais, požeminiais tuneliais. Gera vaikščioti požeminiais tuneliais ir jausti ne šlapimo kvapą, o pasiklydusių, nespėjančių su savo veikliaisiais šeimininkais kvepalų aromatą. Ten niekam nepriklausanti erdvė, kartais kenčianti nuo benamių, valkatų ar kokių maniakų invazijos, pigių parduotuvėlių su panešiotais apatiniais ir rusiška kosmetika laikino parazitavimo, kartais priglaudžianti niekam nepavaldžius prekiautojus baltarusiškomis cigaretėmis, megztomis kojinėmis ir kitomis gėrybėmis, bet iš esmės ji niekieno, ir kartu visų… kol nepakabinamos stebėjimo kameros. Kiekvieną rytą praeinu vieną tokį apleistą, stebimą, sterilų tunelį. Jokio triukšmo, pokalbių, keiksmažodžių, saulėgrąžų lukštų ir šlapimo. Ir kiekvieną kartą užlieja keistas jausmų mišinys: apsvaigimas, vienatvė, liūdesys, nostalgija, nerimas. Kartais sustoju ir ilgai ilgai giliai kvėpuoju, lyg vis tikėdamasi bent ką užuosti iš praeities, iš to, kas įprasta, būdinga sovietiniams tuneliams. Vaikystėje pažinojau tik vieną tunelį. Raudonų plytų, jungiantį vieną Šeškinės pusę su kita. Ten visada virdavo gyvenimas, skubėdavo nerimastingi žmonės, suaugę tempdavo verkiančius vaikus pas daktarus. Tai buvo vienintelis kelias, vesdavęs į polikliniką. Mane irgi tempė. Išrautą dantį iškeisdavo į kokį saldainį, sausainį ar ledą. Tikriausiai dėl to tunelis siejasi man su nerimu, ašaromis ir skubančia priešais mama, tiksliau jos raudona odine striuke. Vaikystė man siejasi su tėvų skubėjimu. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojom. Tuneliai išmirė, baltarusiškų cigarečių nebeliko, aš skubu, o tėvai erzinančiai lėtėja. Visgi, ir nuo to kartais būna gera.
