Kaip greitai ir staigiai nutilau. Net pačiai keista. Vadinasi, bandžiau išmėginti savo valią ir ryžtą kažką pradėti ir tęsti. Atsidavimą, įsipareigojimą vientįsumo išlaikymui. Ar jau galiu sau ištarti galutinę diagnozę apie valios nebūvimą? Gal ir galėčiau bet nebenoriu. Rodos, grįžtu ir bandau iš naujo. Galbūt tiesiog viską reikia pamatyti šiek tiek kitoje šviesoje? Kitu kampu? Viena vertus, keliems mėnesiams užmečiau šį reikalą. Nerašiau. Neturėjau nei noro, nei energijos nei laiko klaviatūros maigymui. Kažkaip mieliau maigiau ką kita. Galbūt neturėjau minčių, ką rašyti? Rodos, irgi ne. Mintys čia atplaukdavo, čia atgal grįždavo į pasąmonę. O kartais tiesiog nevaldomai cirkuliavo visais įmonomais įėjimais-išėjimais ir įkyriai bandydavo prasiveržti lauk tiesiai ant mėlynų sienų. Visgi, susiturėdavau. Toks jausmas lyg būčiau giliai panirusi po vandeniu ir bandyčiau pati su savim susišnekėti gestų kalba. Jokių žodžių, girdi? Tik jokių žodžių. Ir staiga kažkokia požeminė srovė vėl išneša į viršų. Su purslais ir visa jėga. Ir aš prabylu. Ne taip greitai. Iš pradžių gargaliuoju, pati sau darau dirbtinį kvėpavimą, visu delnų pajėgumu spaudžiu krūtinę (o kartais ir daužau, apgailestauju), traukiu save už plaukų aukštyn. Galiausiai prasiveržiu. Ir nėra man jokių uolų, kurios gąsdintų ir grąsintų sunaikinti mane iki smulkiausių šukių. Ir už jokias ateities ar praeities nuodėmes manęs neužmėtys akmenimis. Gana muštis krūtinę ir gargaliuoti. Akmenimis greičiau užmėtysi pats save nei sulauksi kitų nemalonės ir mirties nuosprendžių. O galiausiai nesibaimink, ką ta mirtis bereiškia mūsų nemirtingame pasaulyje? Kažkas sako mirtis – metamorfozės tėvas. Tikiuosi, tos metamorfozės veda į gera, o ne atgal pas Kafką.
