Auksiniai bateliai ir kitos linksmybės

Vakar plūduriavau Gedimino prospekte. Ir visai nevalingai. Neturėjau tikslo apsilankyti Sostinės dienų linksmybėse. Nemėgstu masinių renginių, milžiniškų žmonių susibūrimų, gatvės kičo
ar trečią dieną prisikėlusių Kaziuko liaudies menų. Tokiose šventėse užguitas lietuvis
atkunta,  atiduodą metinę duoklę savo lietuvybei ir pagarbą protėvių rankdarbiams, nusipirkdamas kokį medinį samtį ar pintinę, tučtuojau pirkinius aplaistydamas alumi ir šašlykais.
Visgi, ir man, nori nenori, teko pabuvoti šiame šurmulyje. Keistai ir netikėtai šį kartą
atrodė Gedimino prospektas - visiškai netekęs savo didybės, orumo ir dėl to
pasimetęs. Šalia ”Vaikų pasaulio” plyšojo nekokybiškas V.Riaubiškytės garso įrašas, o scenoje
Riaubiškytės ir Kučinsko antrininkai - kelių metrų lėlės, iš kurių viena su pabrėžtinai
didelėmis krūtimis (neva suprask, kad čia Riaubiškytė) trypčiojo į taktą.
Sakyčiau tikrai neblogas ekonomiškas, praktiškas ir lietuviškas sprendimas.
Ir visiems linksma, ir pigu. Visgi, šypsena mano veide iš kažkur atsirado.
Pati nesupratau kodėl.
Klausiu savęs: ”Ir kas čia tau tokio juokingo?”. Šypsena susigūžė ir prasikaltusiai
inkšdama dingo.
Taigi, abejoju, ar Gediminui patiktų šitie spektakliai. Ir ne tik garsai sutrikdė Gedimino
prospektą, spėju, kad ir kvapai. Šašlykų kvapas visur. Greičiau gal laužo kvapas,
tik laužo tikrai čia niekur nebuvo. Šaip neturiu nieko prieš laužus, ugnį, netgi, sakyčiau
svaigina, bet tikrai ne šitoj aplinkoj . Kiekvienam kvapui sava vieta.
O žmonių tikrai buvo pačių įvairiausių. Man asmeniškai labai patiko vaikinas su treningais ir auksiniais bateliais/kurpaitėmis/sportbačiais. Va šituo momentu [...]

Skaityti visą straipsnį »